Lenkų meno galerija „Znad Wilii” 2025 m. gegužę švęs savo gyvavimo trisdešimtmetį. Per šiuos metus suorganizuota daugybė plenerų, virš 250 parodų Vilniuje, pristatančių ne tik visų žymiausių  lenkų kilmės menininkų Lietuvoje pasiekimus, bet taip pat ir kitų tautybių, svarbiausių lietuvių menininkų. Čia vyksta menininkų iš Lenkijos parodos, taip pat ir tautiečių, kuriančių skirtinguose pasaulio kraštuose, galu gale kaskart gausėjančio užsienio menininkų būrio, kurie renkasi lenkų galeriją dėl čia viešpataujančios atmosferos, kultūrinės veiklos, jos lygio ir klasės- sprendžiant pagal Lietuvos kultūros leidinius, galerija užsiimą aukštą poziciją tarpe geriausių tokio tipo vietų Lietuvoje. Visa tai sąlygoja, kad čia visuomet pilna gyvybės, o atvykstančiu menininkų geografija paliečia kaskart vis platesnius ratus- čia savo darbus jau rodė tarpe kitų menininkai iš Baltarusijos, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos taip pat iš JAV, Brazilijos ar Australijos. Darbas neapsiriboja vien daile. Galerijoje vyksta knygų pristatymas. Taip pat vyksta koncertai ir kiti renginiai, štai todėl  labiausiai tinkantis galerijai  apibrėžimas yra „meniška“, nes tai yra ne tik menininkų mėgstama susitikimų vieta. Iš kitos pusės-prioritetiniu galerijos uždaviniu yra menininkų iš Lietuvos pristatymas už jos ribų. Dėl to galerija daug dėmesio skiria išvežamoms parodom. Daug kartų bendradarbiaujančių su ja menininkų darbų kolekciją yra parodyta Lenkijoje, taip pat Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Dėka naudingo bendradarbiavimo su BWA parodos eksponuotos skirtinguose Lenkijos miestuose, trokštant atskleisti plačią Znad Wilii menininkų galimybių vėduoklę. Skirtingos atlikimo technikos, darbų tematika, atspindinčios skirtingus menininkų kūrybos kelius, jų patirtis, bandymus ir lūkesčius. Tikimės, kad ta pažintis ateityje leis paruošti jau kitas, konkrečių menininkų arba kuriančių grupių parodas. Yra svarbu, kad mūsų menininkai iškiltų  kaip savita terpė, atkreiptų į save dėmesį. Dalis lenkų meninės galerijos „Znad Wilii“ langų Vilniuje išeina į Bokšto gatvę. Vietelė, esanti prie Išganytojo skersgatvio, tai vienas iš labiausia žinomų šiuolaikinių adresų ir lenkiškų akcentų.     Sutelkusi apie save inteligenciją  ir propaguojanti lenkiškumą žmonių ir žemės, kurioje yra gyvenama, kontekste. Užsuka čionai einantieji pakeliui iš Užupio, kad išgertų kavos, nusipirktų ką prisiminimui o renkasi rimtus meno kūrinius. Kainos mažesnės nei Lenkijoje, o tuo labiau nei vakaruose. Iš galerijos tik pora žingsnių iki Vilnelės ir Užupio, primenančio Monmartrą, su vienomis seniausių Vilniuje-Bernardinų kapinėmis. Vilnius ir apylinkės, visa Lietuva neturi ypatingų gamtinių turtų, net dirva čia nėra taip gyva kaip kur kitur. Tačiau šie trūkumai Kūrėjo atperkami kraštovaizdžiu, kuris žavi puikiu mišku, pievų kvapu, kalvų aukštumomis, švelnia upių tėkme, ramiu  paviršiumi ežerų, o virš  jų- ypatinga  didybe dangaus. Nuo amžių  gyveno čia  kartu lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, totoriai, karaimai. Susipynimas jų kalbos, religijos ir tradicijų, gamina naują kokybę  mentalitete tų žmonių, apibrėžiamų Lenkijoje kažkada ir dabar, jau istoriškai, pavadinimu pakraštiečių. Likimų ryšys, tamprus bendradarbiavimas dalinantis laimę ir nelaimę užsirašė ne tik istorijos darbuose, bet ir tos žemės kultūroje. Lietuviškas kraštovaizdis su nuo senų laikų ten gyvenančiais skirtingų tautų atstovais, smarkiai įtakojo, kad tai žemė, pilna talentų . Čia gyveno nepaprasti poetai ir rašytojai, neįmanoma nepaminti tokių pavardžių kaip Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), Julijus Slovackis (Juliusz Słowacki), Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski) , Vladislovas Sirokomlė (Władysław Syrokomla) , Kazimiera Ilakovičienė (Kazimiera Iłłakowiczówna), Antonas Golubiovas (Antoni Gołubiew), Teodoras Bujnickis (Teodor Bujnicki), Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki). Čia muzikinių aukštumų siekė Stanislovas Moniuško (Stanisław Moniuszko).

Panašiai buvo ir vaizduojamajame mene, apie ką nežinančiam atvykėliui per detales, smulkmenas byloja neįprasto grožio ir turtingo savo įvairiakultūriškumu architektūra. Nors daugiausia ji lotyniškos tradicijos, tačiau esama ir įtakos iš rytų. Čia visuomet daug dėmesio skirta meniniam auklėjimui, prieš keletą metų suėjo 200 metų kai dailę pradėta dėstyti akademiškai, kai Vilniaus universitete įkurta piešimo ir tapybos katedra. Nuo to laiko kalbama apie „Vilniaus mokyklos“ palikimą, kuri skirtingais laikotarpiais turėjo žymių atstovų. Su ja buvo susiję tokie menininkai kaip Franciszek Smuglewicz (Pranciškus Smuglevičius), Jan Rustem (Jonas Rustemas), Jan Damel (Jonas Damelis), Albert Żamett, Wincenty Smokowski (Vincentas Smakovskis), Kazimierz Jelski (Kazimieras Jielskis), Józef Oleszkiewicz (Juzefas Oleškevičius), Walenty Wańkowicz, Kanuty Rusiecki (Kanutas Ruseckas), Józef Oziębłowski (Juzefas Oziembliovskis), amžių tėkmėje žavėjo savo darbais menininkų dinastija  Sleńdzińskich (Sledzinskių), o jau  mūsų šimtmetis pažymėtas tokių menininkų vardais, kaip Bencion Cukierman, Chaim Soutine, Aleksander Szturman, Ferdynand Ruszczyc (Ferdinandas Rusčisas), Antoni Wiwulski (Antonas Vivulskis), Mścisław Dobużyński (Mstislavas Dobužinskis), Bolesław Bałzukiewicz, Jerzy Hoppen, Bronisław Jamontt, Tymon Niesiołowski, Michał Rouba, Henryk Kuna, Czesław Wierusz-Kowalski, Leon Kosmulski ir daugelis kitų. Lietuvių tapyba vystėsi plačiame daugiakultūriniame kontekste, tarp lenkų, žydų, baltarusių ir rusų tapybos. Prie svarbiausių pasibaigusio šimtmečio vardų priklauso paminėti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vytautą Kairiūkštį, Praną Kalpoką, Kajetoną Sklėrių, Justiną Vienožinskį, Antaną Žmuidzinavičių, Vladą Drėmą, Stasį Krasauską, visos plejados šiomis dienomis kuriančių menininkų. Tarpe tų, kurie formuoja šiuolaikinio meno pavidalą Lietuvoje, apgalvotai tęsdami senas tradicijas nemažai lenkų kilmės dalininkų. Dar neseniai jie kūrė atskirai, net jų tautiečiai Vilniuje retai žinojo apie lenkiškos kilmės menininkus, kadangi lietuviškos galūnės sėkmingai dengė jų pavardes. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo tapo galima ir „nepavojinga“ juos susitelkti aplink lenkų meno galeriją Znad Wilii”, kuri programiškai užsiėmė jų kūrybos propagavimu.

  Lenkų kilmės menininkų Lietuvoje yra apie 40. Jų tarpe skirtingų kartų, skirtingo išsilavinimo, patirties ir pasiekimų žmonės. Prie tokių, kurie turi autentišką braižą ir reprezentuoja aukščiausią Lietuvos dailės lygį neabejojant visų pirma reiktų minėti Henryk Natalewicz (Henrikas Natalevičius). Didysis lietuvių tapybos atsiskyrėlis, kaip jį pavadino meno istorikė ir kultūrologė Danutė Zovienė, metų tėkmėje nepakluso mados svertams, nei konjunktūros spaudimui meno kūriniams. Susižavėjęs senųjų Olandijos meistrų kūryba, o ypač Boschu, sugebėjo pertransformuoti jų stilistiką į šiuolaikinio meno kalbą, kuriai būdingas glūdėjimas tarp būties ir sapno, egzistencinis nerimas. Taupiomis išraiškos priemonėmis, dažnai naudojasi vienos spalvos atspalviais, tapo savo darbus ne tik ant tokių klasikinių medžiagų kaip drobė, tačiau ir ant lentelių, degtukų dėželių, manekenų, pastaruoju metu realizuoja įdomius tapybinius sumanymus, kurių pasėkoje į meno kūrinį transformuojami suoleliai iš parko, kurie tikrai pamena senus gerus stalinizmo laikus. Žinomų menininkų būryje ir jo jaunesnis brolis Ludwik Natalewicz (Liudvikas Natalevičius). Jis dar labiau lakoniškas, visiškai atsidavęs avangardui, nutolęs nuo figūrinės tapybos, operuojantis pačia paveikslo plastika, reljefiškumu, palikdamas tik dvi-tris spalvas, žaisdamas jų santykiais. Nuo senų laikų stabilią poziciją lietuvių meno „aukščiausioje lygoje“ užsiėmęs  Ryszard Filistowicz (Ričardas Filistovičius), susipainiojusių tarp istorijos ir dabarties niuansų miesto dainius. Miesto kaip tokio, nors menininkas taip pat stengiasi parodyti jo dažniausiai nostalgišką atmosferą su neatskiriamu tragizmo vaiduokliu, nesistengiant pasislėpti atmosferos, tipiškos būtent Vilniui. Kas jį pažysta, o tiems, kurie nepažysta? Jiems tai galėtų būti Roma, Paryžius ar Viena, o gal ir Krokuva… Bet vis tiek tai yra miestas su savo praeitim ir savo drama. Filistowicz (Ričardas Filistovičius) kartu su Natalewicz (Natalevičius) buvo apdovanoti Lietuvos valstybine metine stipendija už aukštus pasiekimus kūryboje.

Sėkmingai dirbančiu vidurinės kartos menininkų grupei galima priskirti Janina Lili Paszkowska (Lili Paškauskaitę), grafikę, vienos pirmųjų pokarinių  Vilniaus dailės Akademijos (tada Instituto) laidų absolventę.

Pirmaisiais pokariniais metais  išsiskleidė peizažisto Czesław Znamierowski (1890-1976) kūryba, menininko, kuris pradėjo savo menininko kelią dar prieš karą ir pasiliko Vilniuje.

Bet grįžkime prie šiandienos dar keleto lenkų menininkų, džiuginančių gerais rezultatais ir priklausančių „viduriniam amžiui“. Deja, ne visi yra tiek aktyvūs, kad galėtų  išlaikyti stabilią poziciją . Dominyko ir Česlovos Jachimowiczów šeima yra  pavyzdžiu, kai sėkminga ir aktyvi pedagoginė veikla sumažina  parodinę veiklą. Darbas konservuojant paminklus neleidžia daugiau laiko skirti tapybai kitam menininkui- Česlovas Polonskis (Czesławui Połońskiui), kuris retkarčiais dalyvauja pleneruose ir parodose, eksponuodamas aliejinius ir akvarelinius darbus. Toje grupėje dėmesio nusipelno Viktoras Šocikas ( Vikroro Szociko) kūryba. Spalva ir forma surišti išraiškingom dėmėmis, išsiskiria ekspresyvumu. Tuo labiau, kad darbai dažnai yra ir didesnių formatų. Jo abstraktų mąstymą charakterizuoja ir ieškojimas išraiškos priemonių. Negalima abejingai praeiti pro Jaroslavas Rokickis (Jarosława Rokickiego) paveikslus, kuris šiame būryje yra didžiausias  „koloristas”. Jo tapyboje dominuoja ryškių dažų pėdsakai, dažnai prasišviečiančios savo „švariame“ pavidale tokios spalvos kaip mėlyna, geltona, raudona. Darbų tematika pati įvairiausia, dažnai tai tarytum naivios gyvenimo mieste scenos, yra ir natiurmortų. Kitoje grupėje, su kuria siejamos mūsų viltys, yra gerai užsirekomendavęs jaunimas, menininkai, neseniai gavę aukštųjų meno mokyklų diplomą. Tarpe jų Tadeusz Popławski. Baigęs,  kaip ir dauguma pristatytų aukščiau menininkų, Vilniaus VDA, kūrėjo kelią  pradėjo nedėkingais menininkams pirmais santvarkos transformacijos metais. Kadangi užsiimti savo specialybe pagal diplomą (mozaika ir freska), nebuvo sąlygų, viršų paėmė tapyba. Mieliausia tapo aktus, artima jam abstrakcija. Greičiausia studijos sąlygojo,  kad Popławskio drobėse  yra jaučiama mozaikos sandara- dėl ten esančių spalvingų dėmelių, kvadratėlių, trikampių ir kitų formų. Panašios įtakos, tik iš teatro dekoracijos, ryškėja Lilija Milto (Lilii Miłto) tapyboje, Vilniaus Dailės akademijos scenografijos katedros  absolventės. Jos drobės yra labai subtilios, spalvos suderintos lyriškai, pilna klaidžių labirintų ir paslapčių. Taip pat ir jos kolegė  vitražistė Jolanta Snežko (Jolanta Śnieżko), šalia kūrybos diplomo sutiekto srityje leidosi įtraukiama teptuko ir paletės žavesio. Apsiribojanti daugiausia  miesto tematika, tačiau be būdingų Filistovičiui nostalgijos  ir katastrofizmo, ar stilizuoto Rokickio naivumo. Jos miestas slegiantis šiandieninis metropolis (praeitis kažkada kaip fonas miega tolimam plane), išreiškia ritmą ir šiandieninės kartos nusistatymą, kartos, kuriai artimesnė komiksų stilistika ir Coca-Colos kultūra. Trumpai pristatant  jauniausią ir akivaizdžiai kaskart didesnę naujų meno krypties magistrų terpę, su malonumu pastebėsime grupę vilniečių, kurių meninės studijos vyko meno akademijose  Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Lodzėje, Gdanske ir kt. Lenkijos vietose. Iwona Torowin yra darbštumo ir nuoseklaus savo kelio klojimo pavyzdžiu.  „Amžinai žaliuose“, nuo žmonijos aušros žinomuose motyvuose, jaučiami tolimi impresionistų aidai -ne tik spalvų dermėse, bet ir nusiteikimu „ išaiškinti kasdieninybę“ kad palengvintų technokratišką šiandieną. Jauna tapytoja  dideliu laipsniu lieka tradicijos rate-nebėgdama į taip  plačiai jaunųjų tarpe mėgstamus toli einančius eksperimentus, kurie  uždengia įgūdžių  ir kitus trūkumus,  ieškant savo išraiškos per amžių ir kartų pasiekimų neigimą . Paprasčiausia turime reikalą su realizacija  pasaulio vaizdavimą per jo natūralumą, sukonfrontuotą tos pašios dabarties žiūrovo ir liudininko vizija. Tą patį galim pasakyti  apie  Violos Sakowicz meną, kuri pradėjo dalyvauti parodose ir pasiekti laimėjimų dar būdama studente. Ji turi „aštrų pasaulio matymą, dėl ko sėkmingai įvaldė karikatūrą. Šalia kitų šiame būryje yra Robert Bluj ir Mirosław Bryżys. Atsidavę didesnėms, solidesnėms, arba monumentaliom formom, kūrybiniais eksperimentais, puikai suderinantys kokybišką darbą ir  naujų sumanymų, svarbiausia susijusius su spalva, vystymą. Pagrindinė pirmojo sritis yra  žmogus, su jo neapibrėžiamu inspiracijų troškimu, jautrumu pasąmonei. Jis bando apčiuopti simbolinį ir metafizinį  ryšį tarp spalvos esmės ir materijos. Taip sukuriama įtampa leidžianti atskirti slapčiausius pojūčius ir troškimus. Bryžiui arčiau abstraktus  pasaulio matymas – tai pasireiškia visų pirma gana geometriškomis formomis, atliktomis intensyvia, ar vėl prigesinta koloristiška. Didelis būrys lenkų kilmės tapytojų ateidavo iki savo kūrybos įvairiais, kartais nelabai tiesiais kelias. Kai kurie jų, kaip Walentyna Skarżyńska, Stanisław Szafranowicz ar Jan Jankowski dirba pakankamai sėkmingai  savo meninėse nišose, dalyvauja parodose, pleneruose.

Galerija ne tik rodo lenkų kilmės menininkų pasiekimus, tačiau pateikia ir Lietuvos meno skalės kontekstą, dažnai eksponuodama kitų tautybių kūrėjų  paveikslus. Lietuvių tapyba  parodose reprezentuojami darbais iš  galerijos kolekcijos tokių menininkų kaip  lietuvių tapybos metras Augustinas Savickas, kitų gerai žinomų menininkų kaip Edvardas Kokanauskis, Mindaugas Breiva, Robertas Reznikovas, Vytautas Butas, Romualdas Radzevičius, Romualdas Stasiulis, Eduardas Urbanavičius, Regina Žukauskytė-Budenienė ir kt.  Tai vėlgi yra skirtingos mokyklos, skirtingi laikotarpiai, skirtingos technikos, skirtingos patirtys ir stiliai. Tačiau tapybos mėgėjui Lenkijoje šis menas mažai žinomas, kadangi nedažnai jis vieši Lenkijoje. Tuo tarpu yra vertas dėmesio  ir buvo aukštai įvertintas prestižiniuose  užsienio parodose. Ši tapyba yra grynai lietuviškų tradicijų, įtakota liaudies meno, išsiskiria specifine, kažkada bandyta užgesinti specifiška lietuviška koloristiška, dominuojanti žalios ir  rudos atspalviais. Tai yra mažiau komercinė tapyba, neretai slepianti giliausias prasmes ir filosofines reikšmes.

Džiugu pristatyti kitų tautybių  menininkų skyrių,  kurių buvimas priartina senojo LDK atmosferą. Sėkmingai  klostosi bendradarbiavimas su primenančių senąją miesto aplinką  baltarusių kilmės menininkais Uładzimir Hołub, Aleksander ir Siarhiej Pokładowie, ar Lech Abłażej,  visada turinčių įdomių pasiūlymų. Panašiai ir rusai  Eugeniusz Konowałow ar Aleksander Guszczenko, žydų kilmės  menininkė Aleksandra Jacovskytė, ukrainiečiai Władimir Matijko ar Lina Fedorenko, armėnas Armen Babajan, gruzinas Vladimer Sharashidze, Jolanta Caban ar Piotr Jargusz (Lenkija),  ir daugelis kitų.